Štai greiti eskizai iš gyvenimų kai kurių krikščionių.
Apaštalas Paulius
Štai trumpas Apaštalo gyvenimo reziumė-pagirymas:
“…Bet jei kas drįsta kuo nors girtis tai sakau iš kvailumo, drįstu ir aš. 22 Jie hebrajai? Ir aš. Jie izraelitai? Ir aš. Jie Abraomo palikuonys? Ir aš. 23 Jie Kristaus tarnai? Iš kvailumo sakau: aš juo labiau! Aš daug daugiau įdėjau triūso. Kur kas daugiau kalėjau. Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje. 24 Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. 25 Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. 26 Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. 27 Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. 28 Be kita ko, kasdien vargstu, rūpindamasis visomis Bažnyčiomis. 29 Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?! 30 Jei reikia girtis, girsiuosi savo silpnumu. (2 Korintiečiams 11:21-30)
Kontekstas šitų elučių parodo mums, kad tai buvo Pauliaus gynyba prieš netikrus Apaštalus. Čia Apaštalas parodo kiek jis sutiko iškentėti dėl Korintiečių. Tai galima sakyti šventos meilės įrodymas tiems kas buvo jo dvasiniai vaikai Kristuje, ir jis tai daro kupinas meilės korintiečiams, o ne gobšumo ar kitų netikrų motyvų. Čia jis kaip niekur kitur parodo persekiojimų žemėlapį bei parodo likimą kiekvieno kas norės uoliai kaip jis skelbti Kristaus Kryžių ir Dievo Evangelija.
Tie kas skaitė Apaštalų Darbus žino kad po įtikėjimo Apaštalas Paulius buvo tiek persekiotas dėl savo tikėjimo, kad tai kad jis iš vis liko gyvas po visų išbandymų – tai yra Visagalio Dievo apsauga bei išankstinis sprendimas bei numatymas. 5 kartus gauti lazdų nuo žydų, kuriuos jis taip mylėjo. 3 kartai – laivo sudužimas. 1 kartas – sumušimas akmenimis. Vargu ar kas iš mūsų po viso šito drįstų keliauti į misijas. Bet Paulius ir toliau keliavo iki mirties. Ir dar priduria, kad pastoviai jo kelyje – pavojai, pavojai, pavojai, pavojai, pavojai, pavojai, pavojai – taip 7 kartus Paulius naudoja čia žodį „pavojai“. Ar čia ne meilė korintiečiams? Argi čia ne meilė žustančiam pasauliui? Argi čia ne pavyzdys mums?
Žodžiu kai jis įtikėjo galima sakyti kad išoriškai gyvenimas pablogėjo. Reikėjo daug keliauti. Nebuvo tų kurie pastoviai palaikytų jį. Dažnai buvo stoka visko netgi pačių būtinaiusių dalykų. Artimaiusi draugai palikdavo jį. Nebuvo visuotinio pripažinimo. Kai kurie gyrė, kiti norėjo kad jis mirtų. Daug žmonių galvojo kad jis ir jo bendradarbiai – apgavykai. Maža to, korintiečiai kuriems jis iš visos širdies pamokslavo apie pusantrų metų buvo vėliau linkę galvoti kad Apaštalas Paulius yra mažesnis už kitus Apaštalus. Tuo pačiu melu patikėjo Galatiečiai ir priėmė klaidingą mokymą apie tai kad prie Kristaus Evangelijos reikia būtinai pridėti apipjaustymą bei įstatymo vykdymą. Aišku kad Paulius netylėjo. Jis ragino brolius pakeisti savo mąstymą ir grižti prie Evangelijos, prie tų tiesų, kurias jis priėmė tiesiogiai iš Kristaus per apreiškimą. Jis tvirtino kad Jėzaus Kristaus aukos, Jo kryžiaus pakanka, kad nuteisinti mus Dievo akivaizdoje. Tiesa apie nuteisinimą tik tai tikėjimų degė jame. (Rom.1:16) Bet kaip jis jautėsi? Tai nėra antraeilis dalykas, nes Paulius yra pavyzdys mūsų tikėjimui.(Flp.4:9) Ką jis galėjo pasakyti apie tuos sunkumus kuriuos pergyvendavo?
Grižkime prie antro laiško korintiečiams. Kaip jis ginė savo apaštališkumą? Ar jis verkia dėl savo sunkumų? Ne. Jis blaiviai mąsto. Jis sako kad kartais buvo taip sunku kad jis ir jo draugai buvo pasiruošę mirčiai, bet Dievas išgelbėjo jį. Jis nat tiek radikalus, kad kartais apima baimė – Pauliau, kodėl tu taip elgiesi? Ar tau daugiau negu visiems kitiems reikia? Bet jis sako kad jis yra pasiruošęs viską atiduoti dėl korintiečių kaip dėl savo dvasinių vaikų.
14 Štai aš pasiruošęs trečią kartą atvykti pas jus, tačiau neapsunkinsiu jūsų, nes geidžiu ne jūsų turto, o jūsų pačių. Juk ne vaikai privalo krauti turtą gimdytojams, bet gimdytojai vaikams. 15 Jūsų sielų labui su džiaugsmu viską atiduosiu ir save patį pridėsiu. Argi, be krašto jus mylėdamas, turėčiau būti jūsų mažiau mylimas? (2Kor.12:14,15)
Įsivaizduokite. Korintiečiai patikėjo melagingiems apaštalams kad Paulius nori tiesiog apsunkinti juos finansiškai. Jie patikėjo kad Paulius kalba yra mažai reikšminga. Jie patikėjo kad tie melagingi Apaštalai,(kurie iš tikrųjų ir apsunkino korintiečius finansiškai) yra didesni, iškalbingesni, geresni už Paulių. Bet ką gi sako Apaštalas? Taip, jis liūdi, bet jo liūdesys taip skiriasi nuo mūsų. Jis tvirtina kad viską pasiruošęs atiduoti korintiečiams. „Jūsų sielų labui su džiaugsmu viską atiduosiu ir save patį pridėsiu.“ Tai reiškia kad dar ir dar karta jis yra pasiruošęs paimti į rankas adatą ir siūti palapines.(Ap.Darbai 18:3) Tai reiškia kad jis dėl jų pasiruošęs kentėti kaip tėvas dėl vaikų. Galu gale tai reškia kad sunkumai, žmonių atsumimas, šmeižtas, neapykanta nepalaužė, bet atvirkščiai užgrūdino Paulias charakterį. Paulius galėjo tesingai galvoti apie sunkumus nes iškentė viską ir matė kokia šlovė laukia tikinčius po mirties. Ir kaip žmogus, kuris pilnai pasitiki Dievu jis galėjo pasakyti apie sunkumus tokius žodžius:
„…O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę.“(2Kor.3:17)
„…Mums džiaugsmas, kad mes silpni, o jūs stiprūs. Mes to ir meldžiame: kad jūs taptumėte tobuli.“(2Kor.13:9)
“Tad džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.”(2Kor.12:10)
„Ten jie stiprino mokinių dvasią bei ragino juos išlaikyti tikėjimą ir sakė: „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę.“ (Ap.Darbai 14:22)
„Todėl aš visa pakeliu dėl išrinktųjų, kad ir jie laimėtų išganymą Kristuje Jėzuje su amžinąja šlove. Štai tikras žodis: Jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime. Jei ištversime, su juo ir karaliausime. Jeigu mes jo išsižadėsime, ir jis mūsų išsižadės, bet jeigu ir tapsime neištikimi, tai jis lieka ištikimas, nes savęs jis negali išsiginti.“ (2Tim.2:10-13)
“Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę,”(Rom.5:3)
„O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti. Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“ (Rom.8:17,18)
Tik pamąstykite. Žmonėms nebūdinga girtis silpnumais. Žmonėms nebūdinga džiaugtis bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus. Kai ateina sielvartai jie linkę būti paniūrę ir murmėti ant savo likimo. O, kaip tai primena mane. Taip pat jie linkę išpusti iš musės dramblį. O, kaip tai panašu į mane. Sakyti apie šio laiko kentėjimus taip lyg tai ir Dievas nėra visagalis, lyg tai ir būsimojo gyvenimo šlovė negali jų paguosti. O, kaip lengva pasiduoti mažatikėjimui ir mažadvasiškumi kentėjimuose! Apaštalas Paulius ant savo nugaros nešiojo randus ir žinojo daug apie kentėjimus. Bet tuo pačių metų mes negalime rasti didesnio optimisto, didesnio ragintojo sekti Kristumi negu Paulius.
Pažiūrėkite dar karta: „lengvas dabartinis mūsų vargas“, „mums džiaugsmas, kad mes silpni”, “Tad džiaugiuosi silpnumu…”, „didžiuojamės sielvartais“ ir pagaliau „…šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe“. Šitie žodžiai išmuša iš vežių šios dienos žmones.
„Taip, pamokslauk, bet ne buk fanatiškai pasišventęs tam savo Kristuj. Nereikia fanatizmo šventume ir Evangelijos skleidime. Taip, tikėk Kristų, bet pasirūpink savo paties, savo vaikų saugumų. Palauk, kol būsi stiprus ir tada parodyk savo stiprybę. Daryk viską kad išvengt persekiojimų ir patikti daugumai.“
Taip sako šis pasaulis. Bet Dievas sako savo vaikams vadovautis kitą logiką. Jis leidžia savo vaikams patirti didžiausia priespaudą, persekiojimus, bėdas ir paniekinimus, šiame pasaulyje neveltui. Manau kad Jis laukia, kad jie išmoks kaip Apaštalas Paulius pamatyti juose savo silpnybę ir neapreiškiamą Dievo galybę. Jis leidžia savo vaikamas patirti nepsakoma pažeminimą, kad paskui danguje apreikšti tikinčiuose savo garbę. Jis trokšta pamatyti kai Jo vaikai bus tiek subrendę dvasiškai, kad jiems bus džiūgu kad jie yra silpni, o kiti stipresni už juos. Jis nori taip užgrūdinti mūsų tikėjimą, kad mes nesiliautume pasitikėti Juo ir tik Juo, nesilautume sudėti viltis ne į žmogų ar žmogišką išmintį, bet į Jį patį.
Iš šitų Rašto eilučių aš išmokau kelias svarbias pamokas.
1. Savo vaikus, būsimus Dangiškosios Karalystės paveldėtojus Dievas visados veda per daugelį vargų. Jų kelias yra siauras(Mt.7:13) ir nelengvas. (Ap.Darbai 14:22)
2. Jis tikisi kad per sielvartus krikščionis išmoks būti ištvermingų darant Dievo valią, bus išmėgintas(Rom.5:4) ir geras bet kuriam geram darbui (2Tim.2:21), sudės visas savo viltys į Dievą.(Rom.5:4) ir nebus sugėdintas savo viltyje, remdamas savo pasitikėjimą berybe Dievo meile (Rom.5:5) išlieta į jo širdį per Šventąją Dvasią.
3. Kaip tai bebūtų keista krikščionis išmoksta per sunkumus džiaugtis. Džiaugtis neapsakomų džiagsmų. (1Petro1:8) Džiaugtis kitų pergalėmis. (2Kor.13:9) Džiaugtis savo silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespaudomis dėl Kristaus. (2Kor.12:10) Džiaugtis tuo kad jų „aš“ yra nukyžiuotas ir dabar žmonės gali regėti juose Dievo šlovę. (2Kor.4:7) Anaip žmonės būtų gal linkę šlovinti pačius krikščionius kaip tai buvo Listroje (Ap. Darbai 14:11)
4. Aš pamačiau, kad kai žmogus žino kad jis yra išteisintas tik tai tikėjimu be įstatymo darbų, drastiškai keičiasi jo požiūris į kentėjimus. Jis mato dangaus šlovę. (Rom.8:18, 1Kor.15:54, 2Kor.3:17, 2Kor.5:1-10) Jam tie kentėjimai yra „lengvi“(1Kor. 1:2-31, 2Kor.3:17), jis palieka gyvenimo puikybę ir didžiuojasi ne savo jėga, bet Dievo jėga (Rom.15:17-19) ir savo silpnumais (2Kor.12:10), jam tie kentėjimai „…negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“ (Rom.8:18) ir daugiau negu tai, jis pasiryžęs iškentėti tiek kiek reikės tam kad pašlovinti Dievą. Jis neieško tyčia tų kentėjimų, jis aišku bega nuo persekiojimo kaip tai darė Kristus, Paulius ir kiti. (Lk.4:30, Mt.10:23, Mt.24:16, Jn.7:1, Ap.Darbai 9:25, 17:14, 19:9) bet kai jie yra neišvengiami jis gali pasakyti drasiai kaip Apaštalas Paulius: „…visa pakeliu dėl išrinktųjų“ (2Tim.2:10-13) Tokiam žmogui yra labai svarbu ar bus išganyti kiti žmonės ar ne. Galima sakyti kad jis yra „užsikrėtęs misijomis“. Su savo Evangelijos pažinimų jis jaučiasi skolininkas tų žmonių, kurie nėra dar pasiekti Jėzaus Kristaus Evangelija.
5. Taip pat aš išmokau, kad tuose sunkumuose Viešpats neapleidžia savuosius vaikus. Kartais atrodo kad jis duoda išgyventi daugiau negu mes galime pakelti (2Kor.1:8), bet kaip tai nebūtų keistą mūsų sielvartai dydėja proporcingai su Kristaus paguoda. Kuo daugiau sielvartu – tuo artimesnis Kristus, tuo artimesnė Jo parama, Jo paguoda. Tik Jis žino tą sunkumų ir kentėjimų saiką kurį kiekvienas iš mūsų turi išgyventi. Kartais mes pavydime tiems žmonėms, kurie turi mažiau kentėjimų, kaip tai kartą atsitiko Asafui (Ps.73:3-5), kartais kaip ir Petras sakome Kristuj: „Viešpatie, o kas šitam bus?“(Jn.21:21) kalbant apie Apaštalo Jono likimą. Tai tik tai dar karta parodo mums mūsų širdies pavydą, mūsų ieškojimą lengvesnio kelio. O siekime Kristaus tokio nėra. Arba tiki Juo, kantriai pergyvendamas kentėjimus, ir gauni Dangaus Karalystę su Kristumi, – tai yra siauras kelias. Arba apsimeti kad tiki, ieškant platesnio kelio be kentėjimų, eini į kompromisą su šiuo pasauliu ir išvengdamas laikinų kentėjimų žemėje gauni amžiną pražutį ir amžinus kentėjimus po mirties. Alternatyvos kaip ir nėra.
6. Pamokslausi Kristų – kentėsi. Pamokslausi tikrą Evageliją gali būti tikras kad nereikės ieškoti kentėjimų bei sunkumų. Gyvensi dievobaimingą ir pamaldų gyvenimą sutiksi aršų pasipriešinimą.
7. Ir galūtinai labai trumpa pamoka: „Nėra tikros krikščionybės be kentėjimų.“ (Flp.1:29, Rom.8:17, 8:36, 2Kor.4:11, Kol.1:23, 2Tim.2:12)